- nupuikti
- nupuĩkti intr.; Ašb pasidaryti puikiam, išdidžiam, išpuikti: Baigęs mokslus jis visai nupuĩko Alk. Ko tu tei nupuikaĩ, ka pas mūs nesirodai? Jrb. Nupuĩkot, nenorit su mumis pasišnekėt Mrj. Graži mergina, bet ir nupuĩkus Mrj. Netoliese gyvename, bet retai susitinkame. Nupuikai, ar ką? V.Myk-Put. Tėvulis mano nekelia galvelės, oi, tai jis nupuiko, oi, tai nusdidžiavo (rd.) LTR(Al). Oi, ko nupuikai, mergele, kad su manim nekalbi! LTR(Nm). Bernužėli, dobilėli, oi, ko nupuikai, kad mane mergelę retai aplankai! LTR(Pkn). \ puikti; įpuikti; išpuikti; nupuikti; papuikti; prapuikti
Dictionary of the Lithuanian Language.